„Pamesta Fleita gailiai verkė, kad jau seniai niekas ja negroja. Pro Šalį eidamas Asilas stipriai į ją pūstelėjo, ir pasigirdo toks švelnus garsas, kokio per visą savo gyvenimą nebuvo girdėjęs nei Asilas, nei Fleita.
Nesuprasdami, kas pasidarė, - mat buvo ne itin didelio proto, nors proto galia abu ir tikėjo, - kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per jų liūdną gyvenimą. Kiek daug mūsų gyvenime pamestų fleitų ir asilų. Daugelis taip ir lieka svetimi patys sau, slėpdami, kas esa, ir prašo meilės iš kitu, nepažįstamų, taip pat slepiančių savo tikrąjį veidą. Bet štai netikėtai – prabudimas, atsivėrimas, šviesos spindulys… Deja, toliau nieko. Nes pritrūksta drąsos. Reikia daug drąsos mylėti.
Ne mažiau drąsos reikia ir leistis būti mylimam."
Bruno Ferrero